Kai užsimerkia diena ir mus paslepia tamsa,
Tu pakloji lovą ir nusirengi visa,
Neduok dieve, pagalvoji, jeigu tavo mama
Sužinotų, ką dabar daro jos dukra.
Vaiksytėj šalia savęs
Suguldydavai nuo ašarų šlapias lėles,
Dabar po antklode glaudi mane,
Apkabini savo dar vaikiška ranka.
Tu jauti tą patį ką ir aš jaučiu,
Mes bėgame abu nuo tų minčių,
Kad vis vien laimė amžinai nesitęs,
Tu neturėsi manęs, aš neturėsiu tavęs.
Tu pabučiuoji mane, o aš jaučiu delne
Laukinę tavo širdį jaunam kūne,
Tu taip arti prie manęs, mes taip toli nuo namų,
Mes tiktai dviese ir mums labai ramu.
Tavo skruostai dega, o ant piršto miega
Mano dovanotas sidabro žiedas,
Tu užmiegi, o aš žiūriu į lubas,
Negaliu patikėt, kad guliu šalia tavęs
Tu jauti tą patį ką ir aš jaučiu,
Mes bėgame abu nuo tų minčių,
Kad vis vien laimė amžinai nesitęs,
Tu neturėsi manęs, aš neturėsiu tavęs.
Tu pakloji lovą ir nusirengi visa,
Neduok dieve, pagalvoji, jeigu tavo mama
Sužinotų, ką dabar daro jos dukra.
Vaiksytėj šalia savęs
Suguldydavai nuo ašarų šlapias lėles,
Dabar po antklode glaudi mane,
Apkabini savo dar vaikiška ranka.
Tu jauti tą patį ką ir aš jaučiu,
Mes bėgame abu nuo tų minčių,
Kad vis vien laimė amžinai nesitęs,
Tu neturėsi manęs, aš neturėsiu tavęs.
Tu pabučiuoji mane, o aš jaučiu delne
Laukinę tavo širdį jaunam kūne,
Tu taip arti prie manęs, mes taip toli nuo namų,
Mes tiktai dviese ir mums labai ramu.
Tavo skruostai dega, o ant piršto miega
Mano dovanotas sidabro žiedas,
Tu užmiegi, o aš žiūriu į lubas,
Negaliu patikėt, kad guliu šalia tavęs
Tu jauti tą patį ką ir aš jaučiu,
Mes bėgame abu nuo tų minčių,
Kad vis vien laimė amžinai nesitęs,
Tu neturėsi manęs, aš neturėsiu tavęs.