Pasakyk pridėjęs ranką prie širdies ar tau teko kada nors būt arti prie mirties,
Ar kabėjo virš galvos tau Damoklo kardas ir tiki, kad tave saugo angelas sargas?
Prisimink kai tu visai mažas buvai, iš penkto aukšto pro balkoną iškritai,
Taip ir būtum ant betono užsimušęs mirtinai, bet kažkodėl prie pat žemės ant vijoklio pakibai.
Sakai viską, kas buvo, jau seniai pamiršai, sakai, kad tau svetimi tie jausmai.
Tu užsimerki, patogiai įsitaisyk, relaksuokis, mėginsim viską prisimint.
Tada tu buvai per mažas ir nebuvo tau minties, kad tu buvai tada taip arti prie mirties.
Arti mirties... Arti arti.
Arti mirties... Arti arti.
Prisimink, kai buvo tau tik dešimt metų, tos vasaros atostogos kaime pas tetą, kai sugalvojai vienas vėlai vakare po ežerą paplaukioti maža valtele.
Prisimink, kai pakilo juodos bangos, o buvo taip tamsu, kad nesimatė nei kranto, kai valtis apvirto, o tu plaukt nemokėjai, kai kažką šaukei, bet nieks negirdėjo. Nebeprisimeni kai be sąmonės skendai, tave ištraukė pro šalį plaukę žvejai. Tiktai laimingo atsitiktinumo dėka tu vėl netapai nelaimės auka.
Tu buvai išsigandęs ir bijojai tos minties, kad buvai vėl arti prie mirties.
Prisimink tą dieną kai mokyklą baigei, kai pirmą kartą prisigėrei su klasės draugais, kai įsivėlei į muštynes dėl vienos merginos, kai tavo priešas peilį tau suvarė į krūtinę.
Po to ilgai gulėjai ir daug kraujo nutekėjo. Kai nieks nepriėjo ir tau nepadėjo. Tik vėliau sužinojai, kad tris paras budėjo daktarai, reanimavo, kol mirtį nugalėjo. Ir gerai, kad netekai tada atminties, nes nesuvokei, kaip buvai arti prie mirties.
Prisimink, kai devyniolikos metų buvai, mašiną tavo panai nupirko tėvai. Tada panos tėvai nebesuprato, kad padovanojo dukrai mirtį ant ratų.
Vieną vasaros naktį vingiuotu plentu jūs lėkėte dviese pašėlusiu greičiu, staiga į auto-katastrofą pakliuvot. Tu vėl gyvas likai, o pana tavo žuvo. Ji mirė padėjus galvą tau ant peties, tu tada pasijutai taip arti prie mirties.
Arti mirties... Arti arti.
Arti mirties... Arti arti.
Prisimink, kai po panos netekties gyventi nematei jokios prasmės. Be jos neįsivaizdavai ateities, nenorėjai net sulaukti dvidešimties.
Prisimink, kai tu pistoletą nupirkai ir prie smilkinio jį sau dėti bandei. Kažkodėl tada sudrebėjo ranka ir tik lengvai tau antakį kliudė kulka. Tik vėliau tu bėgai nuo tos minties, kad pats save priartinai prie mirties...
Prisimink, kai tu atsidūrei kare, kai matei mirtį ryte ir vakare. Kasdieną, kasnaktį, tris metus iš eilės tu buvai labai arti prie mirties. Po to tu netgi pripratai prie mirties ir nejauti dabar jos grėsmės. Tu visiškai pasitiki angelu sargu, bet dabar jis tavęs neapsaugos. Aš - baisiausias košmaras tavo nakties, atsibusk tu vėl arti prie mirties!
Arti mirties... Arti arti.
Arti mirties... Arti arti.
Ar kabėjo virš galvos tau Damoklo kardas ir tiki, kad tave saugo angelas sargas?
Prisimink kai tu visai mažas buvai, iš penkto aukšto pro balkoną iškritai,
Taip ir būtum ant betono užsimušęs mirtinai, bet kažkodėl prie pat žemės ant vijoklio pakibai.
Sakai viską, kas buvo, jau seniai pamiršai, sakai, kad tau svetimi tie jausmai.
Tu užsimerki, patogiai įsitaisyk, relaksuokis, mėginsim viską prisimint.
Tada tu buvai per mažas ir nebuvo tau minties, kad tu buvai tada taip arti prie mirties.
Arti mirties... Arti arti.
Arti mirties... Arti arti.
Prisimink, kai buvo tau tik dešimt metų, tos vasaros atostogos kaime pas tetą, kai sugalvojai vienas vėlai vakare po ežerą paplaukioti maža valtele.
Prisimink, kai pakilo juodos bangos, o buvo taip tamsu, kad nesimatė nei kranto, kai valtis apvirto, o tu plaukt nemokėjai, kai kažką šaukei, bet nieks negirdėjo. Nebeprisimeni kai be sąmonės skendai, tave ištraukė pro šalį plaukę žvejai. Tiktai laimingo atsitiktinumo dėka tu vėl netapai nelaimės auka.
Tu buvai išsigandęs ir bijojai tos minties, kad buvai vėl arti prie mirties.
Prisimink tą dieną kai mokyklą baigei, kai pirmą kartą prisigėrei su klasės draugais, kai įsivėlei į muštynes dėl vienos merginos, kai tavo priešas peilį tau suvarė į krūtinę.
Po to ilgai gulėjai ir daug kraujo nutekėjo. Kai nieks nepriėjo ir tau nepadėjo. Tik vėliau sužinojai, kad tris paras budėjo daktarai, reanimavo, kol mirtį nugalėjo. Ir gerai, kad netekai tada atminties, nes nesuvokei, kaip buvai arti prie mirties.
Prisimink, kai devyniolikos metų buvai, mašiną tavo panai nupirko tėvai. Tada panos tėvai nebesuprato, kad padovanojo dukrai mirtį ant ratų.
Vieną vasaros naktį vingiuotu plentu jūs lėkėte dviese pašėlusiu greičiu, staiga į auto-katastrofą pakliuvot. Tu vėl gyvas likai, o pana tavo žuvo. Ji mirė padėjus galvą tau ant peties, tu tada pasijutai taip arti prie mirties.
Arti mirties... Arti arti.
Arti mirties... Arti arti.
Prisimink, kai po panos netekties gyventi nematei jokios prasmės. Be jos neįsivaizdavai ateities, nenorėjai net sulaukti dvidešimties.
Prisimink, kai tu pistoletą nupirkai ir prie smilkinio jį sau dėti bandei. Kažkodėl tada sudrebėjo ranka ir tik lengvai tau antakį kliudė kulka. Tik vėliau tu bėgai nuo tos minties, kad pats save priartinai prie mirties...
Prisimink, kai tu atsidūrei kare, kai matei mirtį ryte ir vakare. Kasdieną, kasnaktį, tris metus iš eilės tu buvai labai arti prie mirties. Po to tu netgi pripratai prie mirties ir nejauti dabar jos grėsmės. Tu visiškai pasitiki angelu sargu, bet dabar jis tavęs neapsaugos. Aš - baisiausias košmaras tavo nakties, atsibusk tu vėl arti prie mirties!
Arti mirties... Arti arti.
Arti mirties... Arti arti.