Išvaduota jegų, tamsoje išaustų
Dvasios gelmėse bunda galia
Dovanota rusčių žvėriaveidžių Dievų
Virš kariaunos iškyla kruvina vėliava
Urzgia, staugia kariai, nuramint nepavyks
Kraujo troškulio jų aršiose širdyse
Kojos neša pirmyn, akys ieško aukos
Mūšio pradžią paskelbs nuridenta galva
Užvaldo krauju persisunkus aistra
Ir akys įsiplieskia pykčio liepsna...
Kraujas trykšta stulpais, stojas piestu žirgai
Iš žaizdų kamuoliais veržias žuvusių vėlės
Lauką gaubia migla, apžavų sukelta
Iš landynių savų protuos smelkiasi žverys
Temsta akys karių, aptaškytos krauju
Tai, kas buvo žmogaus, tapo valioj žveries
Ginklus keitė nagai, veidai virto nasrais
Priešą griebus ranka traiškė lokio jėga
Pagimdyti vilkų ir žindyti krauju
Priešų kaukolėm žaidę užaugę miške
Karo meną ivaldė iš Dievų uždraustų
Gimė tam, kad numirtų mūšio lauke
Verdantis kraujas trykšta jėga
Mirties sėklą pasėja priešų širdyse
Siaubas skaidė plačias maldininkų gretas
Mirtis mynė jų vėliavas žemėn
Kraujy skendo balti kryžnešių angelai
Kryžium liko gulėt daugel kūnų kryžmų
Melskis ar nesimelsk savo dievui, šunie
Svetimšali kryžiuotu apsiaustu
Tavo vardą ant žemės parašysiu krauju
Ir išplėšiu šuns širdį iš krūtinės tavos
Su krauju atėjęs iš seniausių laikų
Tartas siaubo sukaustytom lūpom
širdyje išraižytas nagų, paslėptas randų
Užkeiktas kario ženklu vardas...
VILKOLAKIAI!
Dvasios gelmėse bunda galia
Dovanota rusčių žvėriaveidžių Dievų
Virš kariaunos iškyla kruvina vėliava
Urzgia, staugia kariai, nuramint nepavyks
Kraujo troškulio jų aršiose širdyse
Kojos neša pirmyn, akys ieško aukos
Mūšio pradžią paskelbs nuridenta galva
Užvaldo krauju persisunkus aistra
Ir akys įsiplieskia pykčio liepsna...
Kraujas trykšta stulpais, stojas piestu žirgai
Iš žaizdų kamuoliais veržias žuvusių vėlės
Lauką gaubia migla, apžavų sukelta
Iš landynių savų protuos smelkiasi žverys
Temsta akys karių, aptaškytos krauju
Tai, kas buvo žmogaus, tapo valioj žveries
Ginklus keitė nagai, veidai virto nasrais
Priešą griebus ranka traiškė lokio jėga
Pagimdyti vilkų ir žindyti krauju
Priešų kaukolėm žaidę užaugę miške
Karo meną ivaldė iš Dievų uždraustų
Gimė tam, kad numirtų mūšio lauke
Verdantis kraujas trykšta jėga
Mirties sėklą pasėja priešų širdyse
Siaubas skaidė plačias maldininkų gretas
Mirtis mynė jų vėliavas žemėn
Kraujy skendo balti kryžnešių angelai
Kryžium liko gulėt daugel kūnų kryžmų
Melskis ar nesimelsk savo dievui, šunie
Svetimšali kryžiuotu apsiaustu
Tavo vardą ant žemės parašysiu krauju
Ir išplėšiu šuns širdį iš krūtinės tavos
Su krauju atėjęs iš seniausių laikų
Tartas siaubo sukaustytom lūpom
širdyje išraižytas nagų, paslėptas randų
Užkeiktas kario ženklu vardas...
VILKOLAKIAI!