(Vaikštant Kauno Laisvės Alėjoje, kaip ir Romos centro gatvėse kartais pasitaiko išvysti tikrovės iliuziją...)
Aš mačiau pilkus griuvėsius,
pilnus žiurkių ir laukinių šunų,
Apleistas miestų gatves,
sudraskytas sprogimų ir riksmų
Tarsi į šiukšlių kalnus bereikšmius
žvelgiau į lavonų krūvas,
Žengdamas traiškiau jų kaukoles
ir negirdėjau mirštančiųjų agonijų.
Gedulu apsiniaukęs dangus
ėmė kraują purkšti.
Aš ragavau jo gaivų skonį
ir sveikinau aplinkui tvyrančią mirtį.
Su pašaipa žvelgiau į priešus,
besiraitančius iš skausmo purve kruvinam.
Be jausmų žvelgiau į tas padugnes,
linkėdamas jiem skaudžiausios mirties.
Aš regėjau pasaulį be melo,
kuriame neturi reikšmės pinigai,
įtakingus žmones beginklius,
kurie be turto rastų tik žlugdantį skausmą.
Tik staiga mane šaltis nupurtė
ir atmerkiau akis į tikrovę.
Varstomas tuštybės pritvinkusių žvilgsnių
Supratau, jog visa tai buvo... tik nuostabus sapnas...
Aš mačiau pilkus griuvėsius,
pilnus žiurkių ir laukinių šunų,
Apleistas miestų gatves,
sudraskytas sprogimų ir riksmų
Tarsi į šiukšlių kalnus bereikšmius
žvelgiau į lavonų krūvas,
Žengdamas traiškiau jų kaukoles
ir negirdėjau mirštančiųjų agonijų.
Gedulu apsiniaukęs dangus
ėmė kraują purkšti.
Aš ragavau jo gaivų skonį
ir sveikinau aplinkui tvyrančią mirtį.
Su pašaipa žvelgiau į priešus,
besiraitančius iš skausmo purve kruvinam.
Be jausmų žvelgiau į tas padugnes,
linkėdamas jiem skaudžiausios mirties.
Aš regėjau pasaulį be melo,
kuriame neturi reikšmės pinigai,
įtakingus žmones beginklius,
kurie be turto rastų tik žlugdantį skausmą.
Tik staiga mane šaltis nupurtė
ir atmerkiau akis į tikrovę.
Varstomas tuštybės pritvinkusių žvilgsnių
Supratau, jog visa tai buvo... tik nuostabus sapnas...