Ežerai su apsiverkusiom nendrėm
Prakeikė mano troškimą
Tapti kardu, šaldančiu ugnį ir
Tirpdančiu ledą...
žirgai viesulai žvirgždą išmynė
Nešė nakties karaliui karūną...
O jis, plėšantis juoką saulės vaikaičių,
Burną pravėręs giliai kvėpavo...
Bet vistiek buvo šalta...
žvelgiau į akis, kuriose trūnijo
Ąžuolo lapai,
Likimo veidai visą laik būna juodi
Likimo simfonija, vėjo melodija,
Užmigusios saulės sonata
Bet visgi kas nukalė tą karūną
Aš bandau sužinoti
Ogi kalviai kalveliai,
Kalę ginklus Didžiajam Perkūnui,
Palaiminti klyksmo apuoko...
Prakeikė mano troškimą
Tapti kardu, šaldančiu ugnį ir
Tirpdančiu ledą...
žirgai viesulai žvirgždą išmynė
Nešė nakties karaliui karūną...
O jis, plėšantis juoką saulės vaikaičių,
Burną pravėręs giliai kvėpavo...
Bet vistiek buvo šalta...
žvelgiau į akis, kuriose trūnijo
Ąžuolo lapai,
Likimo veidai visą laik būna juodi
Likimo simfonija, vėjo melodija,
Užmigusios saulės sonata
Bet visgi kas nukalė tą karūną
Aš bandau sužinoti
Ogi kalviai kalveliai,
Kalę ginklus Didžiajam Perkūnui,
Palaiminti klyksmo apuoko...