Teksto autorius: Svaras
Muzikos autorius: Donciavas
Atsakyk man, kokia prasmė, bandyt atspėt-"kada"?
Kiekvienam ikris, juodas kamuolys,bėda atsitiks
Paskutinės viltys subyrės, kur, kada tai ivyks?
Spėk kas valdys, kai nuleidžiamos visos uzhdangos...
Už gretimo spindulio, ne sparnai valdo orą
Jie tik simbolis to, kad tu esi toks pat dūžtantis
Kaip ir visi, susiūtom lūpom, vaidini laisvą iki apsišikimo
Bet tai vistiek yra ir bus tavo lubos.
Tu gali šaipytis iš mirties, iš peties
Gali ieškoti svetimo sau, kol vieną kart rasi
Savo kitiems, karmos nepavartysi, į bytą nepavarysi
Ateities neišloši net pažymėtomis kortomis
Sausas neliksi- atsidūręs už borto
Kai mirtis tavo paties kaktoje balta kreida užrašyta
Matai- ji vaikšto aplink, bijai, kad ranką išties
Kad žvakės įsižiebs, bet jau nebe ant torto.
Kada prabusi tarp tu, kas neberašo laiskų
Nors dar gyvena, sūriu lašu ant motinos skruosto
Nesudėjusios bluosto, nuleistom burėm sustingę
Ūkanotame Miglų uoste...
Suprantu,mes nebemokam paguosti savų
Bet galim sutelkt garbę į paskutinį tostą
Pakelt ir mostelt- už tuos, kurie užsimerkė
Tegul ilsis ramiai, jie žino- mes jų NEPARDAVĖM.
----
Kai gilze trenkiesi į žemę- tu tuščias
Kai nuo smūgio skeveldrų šukėm drioksteli dūšia
Kovos vėliava- tavo vėliava- tik skuduras po mūšio
Minia nusilenks Dominuojančiai Gatvės Rūšiai...
Kai gilze trenkiesi- KĄ tu renkiesi ?
Kai gilze trenkiesi - ką TU renkiesi?
----
Debiutanto sekmė sakmėje apie Tamsą
Ji bando tavo vikrumą po girnomis
Išgaląstomis plieno virvėmis, rūke užkastais spąstais
Pats prašei jos dantų... kam?- jei nesiruoši kąsti?
Pats tu maldavai- leisk prabusti, pajusti kaip skauda
Kai dūžti, varvant smegenim iš kaukolės lukšto
Pykčiu taškei, sakei "okey aš irgi taip moku"
Šokdamas per žemai gauni po bloko bloką...
Ir ką?....
Nuosavi randai- bent jau moko, sužinai kainą
Už nuosavą dainą, Asmeninę Legendą,nesvarbu,
Šimtas Dievo vardų,pasirink kurį nori,bet atsimink
Tu prisiekei Dominuojančiai Gatvės Rūšiai...
Pardavei dūšią Valdantiems Mūšį,
Tapai dar vienu- Lošiančiu runom,
Ubagų lazdom, aukso karūnom,
Einančiu lynu visom savo pertemptų nervų galūnėm...
Kylančiu tam, kad dar karta ištikšti
Tuo, kuris neišblykšta prieš krikštą ugnim- nesuplyšta
Už bazarą ir darbus drąsiai stovinčio veidu prieš angelą sargą
Kada tiesa paprasta- trys žodžiai- AŠ. JŲ. NEPARDAVIAU.
Visų mūsų nuodėmių sąrašas ilgas...Gali drąsiai vartyti jo lapus, žinau tikrai jame nebus gatvės klano.Krauju pasirašau aš, atsakau už žodžius, net negalvodamas, tie ką vadinu darugais- neparduodama...
Ir kai ateis Diena Danguje ir mano dūšią teis už visus darbus...dėl vieno ramu, kai ištars mano vardą-
aš nenuleisiu akių, nes aš JŲ NEPARDAVIAU.
Muzikos autorius: Donciavas
Atsakyk man, kokia prasmė, bandyt atspėt-"kada"?
Kiekvienam ikris, juodas kamuolys,bėda atsitiks
Paskutinės viltys subyrės, kur, kada tai ivyks?
Spėk kas valdys, kai nuleidžiamos visos uzhdangos...
Už gretimo spindulio, ne sparnai valdo orą
Jie tik simbolis to, kad tu esi toks pat dūžtantis
Kaip ir visi, susiūtom lūpom, vaidini laisvą iki apsišikimo
Bet tai vistiek yra ir bus tavo lubos.
Tu gali šaipytis iš mirties, iš peties
Gali ieškoti svetimo sau, kol vieną kart rasi
Savo kitiems, karmos nepavartysi, į bytą nepavarysi
Ateities neišloši net pažymėtomis kortomis
Sausas neliksi- atsidūręs už borto
Kai mirtis tavo paties kaktoje balta kreida užrašyta
Matai- ji vaikšto aplink, bijai, kad ranką išties
Kad žvakės įsižiebs, bet jau nebe ant torto.
Kada prabusi tarp tu, kas neberašo laiskų
Nors dar gyvena, sūriu lašu ant motinos skruosto
Nesudėjusios bluosto, nuleistom burėm sustingę
Ūkanotame Miglų uoste...
Suprantu,mes nebemokam paguosti savų
Bet galim sutelkt garbę į paskutinį tostą
Pakelt ir mostelt- už tuos, kurie užsimerkė
Tegul ilsis ramiai, jie žino- mes jų NEPARDAVĖM.
----
Kai gilze trenkiesi į žemę- tu tuščias
Kai nuo smūgio skeveldrų šukėm drioksteli dūšia
Kovos vėliava- tavo vėliava- tik skuduras po mūšio
Minia nusilenks Dominuojančiai Gatvės Rūšiai...
Kai gilze trenkiesi- KĄ tu renkiesi ?
Kai gilze trenkiesi - ką TU renkiesi?
----
Debiutanto sekmė sakmėje apie Tamsą
Ji bando tavo vikrumą po girnomis
Išgaląstomis plieno virvėmis, rūke užkastais spąstais
Pats prašei jos dantų... kam?- jei nesiruoši kąsti?
Pats tu maldavai- leisk prabusti, pajusti kaip skauda
Kai dūžti, varvant smegenim iš kaukolės lukšto
Pykčiu taškei, sakei "okey aš irgi taip moku"
Šokdamas per žemai gauni po bloko bloką...
Ir ką?....
Nuosavi randai- bent jau moko, sužinai kainą
Už nuosavą dainą, Asmeninę Legendą,nesvarbu,
Šimtas Dievo vardų,pasirink kurį nori,bet atsimink
Tu prisiekei Dominuojančiai Gatvės Rūšiai...
Pardavei dūšią Valdantiems Mūšį,
Tapai dar vienu- Lošiančiu runom,
Ubagų lazdom, aukso karūnom,
Einančiu lynu visom savo pertemptų nervų galūnėm...
Kylančiu tam, kad dar karta ištikšti
Tuo, kuris neišblykšta prieš krikštą ugnim- nesuplyšta
Už bazarą ir darbus drąsiai stovinčio veidu prieš angelą sargą
Kada tiesa paprasta- trys žodžiai- AŠ. JŲ. NEPARDAVIAU.
Visų mūsų nuodėmių sąrašas ilgas...Gali drąsiai vartyti jo lapus, žinau tikrai jame nebus gatvės klano.Krauju pasirašau aš, atsakau už žodžius, net negalvodamas, tie ką vadinu darugais- neparduodama...
Ir kai ateis Diena Danguje ir mano dūšią teis už visus darbus...dėl vieno ramu, kai ištars mano vardą-
aš nenuleisiu akių, nes aš JŲ NEPARDAVIAU.