įkaitusiu asfaltu kojos žingsniuoja, kojos žingsniuoja. mano kojos
o su jom ir aš einu, nes kitaip negalėčiau, juk turiu aiškų tikslą, dabar link jo artėju
kaip nekeista, bet man nežinomas atstumas, o čia dar dangaus šviesulių įtarumas
saulė be gailesčio mane prižiūri, kol aš einu į priekį, o priekyje - jūra!
jūra, mintyse kartoju
jūra, ir niekur nesustoju
jūra, mane vilioja
ir suviliotas aš vos kilnoju kojas
saulės dėka marškiniai prie kūno limpa ir ištikimas šešėlis dingo
saulė, karštis ir mintys be vėjo pakyla prieš akis ir susilieja
į kopas, taip jos priekyje matyti, vargu, ar kas galėtų mane sustabdyti
vos susilaikiau nenusivilkęs marškinių, kodėl aš tai darau? juk ne maudytis einu
prie jūros, ji už kopų turi būti
prie jūros, o saulė vis dar žiūri
prie jūros, bet neatsigert lig soties
ko tada? kad aš žinočiau
laimei kopos realios, smėlis keičia asfaltuotą kelią
keičiasi ir mano ėjimo greitis, saulės akylumas nesikeičia
gerai, kad nebedaug eiti beliko - apalpti dabar būtų kvailiausias dalykas
tik pradžiuginčiau saulę, kurgi ne, bet aš laimėjau ir prieš mane
jūra, kiek akys mato
jūra, batus numetęs
jūra, bangos po kojom
nieko tokio aš kelnes atsiraitojau
o su jom ir aš einu, nes kitaip negalėčiau, juk turiu aiškų tikslą, dabar link jo artėju
kaip nekeista, bet man nežinomas atstumas, o čia dar dangaus šviesulių įtarumas
saulė be gailesčio mane prižiūri, kol aš einu į priekį, o priekyje - jūra!
jūra, mintyse kartoju
jūra, ir niekur nesustoju
jūra, mane vilioja
ir suviliotas aš vos kilnoju kojas
saulės dėka marškiniai prie kūno limpa ir ištikimas šešėlis dingo
saulė, karštis ir mintys be vėjo pakyla prieš akis ir susilieja
į kopas, taip jos priekyje matyti, vargu, ar kas galėtų mane sustabdyti
vos susilaikiau nenusivilkęs marškinių, kodėl aš tai darau? juk ne maudytis einu
prie jūros, ji už kopų turi būti
prie jūros, o saulė vis dar žiūri
prie jūros, bet neatsigert lig soties
ko tada? kad aš žinočiau
laimei kopos realios, smėlis keičia asfaltuotą kelią
keičiasi ir mano ėjimo greitis, saulės akylumas nesikeičia
gerai, kad nebedaug eiti beliko - apalpti dabar būtų kvailiausias dalykas
tik pradžiuginčiau saulę, kurgi ne, bet aš laimėjau ir prieš mane
jūra, kiek akys mato
jūra, batus numetęs
jūra, bangos po kojom
nieko tokio aš kelnes atsiraitojau